Déclinaison / Conjugueur latin
| PRÉSENT |
| I sing. | fīnĭo |
| II sing. | fīnis |
| III sing. | fīnit |
| I plur. | fīnīmus |
| II plur. | fīnītis |
| III plur. | fīnĭunt |
| IMPARFAIT |
| I sing. | fīniēbam |
| II sing. | fīniēbas |
| III sing. | fīniēbat |
| I plur. | fīniebāmus |
| II plur. | fīniebātis |
| III plur. | fīniēbant |
| FUTUR SIMPLE |
| I sing. | fīnĭam |
| II sing. | fīnĭes |
| III sing. | fīnĭet |
| I plur. | fīniēmus |
| II plur. | fīniētis |
| III plur. | fīnĭent |
| PARFAIT |
| I sing. | finii o finivi |
| II sing. | finiisti o finivisti |
| III sing. | finiit o finivit |
| I plur. | finiĭmus o finivĭmus |
| II plur. | finiistis o finivistis |
| III plur. | finiērunt o finivērunt, ēre |
| PLUS-QUE-PARFAIT |
| I sing. | finiĕram o finivĕram |
| II sing. | finiĕras o finivĕras |
| III sing. | finiĕrat o finivĕrat |
| I plur. | finierāmus o finiverāmus |
| II plur. | finierātis o finiverātis |
| III plur. | finiĕrant o finivĕrant |
| FUTUR ANTÉRIEUR |
| I sing. | finiĕro o finivĕro |
| II sing. | finiĕris o finivĕris |
| III sing. | finiĕrit o finivĕrit |
| I plur. | finierĭmus o finiverĭmus |
| II plur. | finierĭtis o finiverĭtis |
| III plur. | finiĕrint o finivĕrint |
| PRÉSENT |
| I sing. | fīnĭam |
| II sing. | fīnĭas |
| III sing. | fīnĭat |
| I plur. | fīniāmus |
| II plur. | fīniātis |
| III plur. | fīnĭant |
| IMPARFAIT |
| I sing. | fīnīrem |
| II sing. | fīnīres |
| III sing. | fīnīret |
| I plur. | fīnirēmus |
| II plur. | fīnirētis |
| III plur. | fīnīrent |
| PARFAIT |
| I sing. | finiĕrim o finivĕrim |
| II sing. | finiĕris o finivĕris |
| III sing. | finiĕrit o finivĕrit |
| I plur. | finierĭmus o finiverĭmus |
| II plur. | finierĭtis o finiverĭtis |
| III plur. | finiĕrint o finivĕrint |
| PLUS-QUE-PARFAIT |
| I sing. | finiissem o finivissem |
| II sing. | finiisses o finivisses |
| III sing. | finiisset o finivisset |
| I plur. | finiissēmus o finivissēmus |
| II plur. | finiissētis o finivissētis |
| III plur. | finiissent o finivissent |
| IMPÉRATIF |
| PRÉSENT |
| II sing. | fīni |
| II plur. | fīnīte |
| FUTUR |
| II sing. | fīnīto |
| III sing. | fīnīto |
| II plur. | fīnitōte |
| III plur. | fīniunto |
 |
| PARTICIPE |
| PRÉSENT |
| fīniens, ientis |
| FUTUR |
| finitūrūs, a, ūm |
| INFINITIF |
| PRÉSENT |
| fīnīre |
| PARFAIT |
| finiisse o finivisse |
| FUTUR |
| Singolare: | finitūrūm, am, ūm esse |
| Plurale: | finitūros, as, a esse |
| GERUNDIF |
| Génitif: | fīniendi |
| Datif: | fīniendo |
| Accusatif: | ad fīniendum |
| Ablatif: | fīniendo |
| SUPIN |
| finitum |
Voir la forme passive de ce verbe
Parcourir le dictionnaire
A
B
C
D
E
F
G
H
I
J
K
L
M
N
O
P
Q
R
S
T
U
V
W
X
Y
Z
{{ID:FINIO100}}
---CACHE---
|
Visitez nos sites:
En français
In english
In Deutsch
En español
Em portugues
По русски
Στα ελληνικά
|
Ën piemontèis
|